Utenos kultūros centro
folkloro ansamblių vadovė Dalia Magylienė
[nuotr. L. Vinčiūnienė]
Vėlinės ir žiemos saulėgrįža – kertiniai gamtos virsmai metų rate, įrėminantys ikikalėdinį laikotarpį. Pastaruoju metu esame linkę jį vadinti lotynišku advento terminu, reiškiančiu „atėjimą“, kilusį iš krikščioniškosios tradicijos. Kristaus (kartais įvardijamo Saule) gimimas, kaip ir kiti liturginių metų virsmai švęstos gruodžio 25-tąją.
Vincas Krėvė naudojo leliumų dienų terminą, pagal būdingą kalendorinių apeigų giesmių, atliekamų šiuo laikotarpiu, garsažodį. Anot etnografo ir religijotyrininko Norberto Vėliaus, Latvijoje šis laikotarpis, pasak baltų religijos ir mitologijos šaltinių, įvardijamas vėlių laiku, nes tiek per Vėlines, tiek per Kūčias mirusiesiems rodomas išskirtinis dėmesys – tai to paties meto (ciklo) šventės, o tamsiuoju metu po pasaulį klajoja vėlės – išnyksta ribos tarp dviejų simbolinių pasaulių: svetimo, neregimo, paslėpto, nepažinaus – tamsiojo, ir savojo, žmonių, kūrybos, darbo – šviesos pasaulio. Per adventą tikima, kad tuo laiku aplinkui slankioja piktosios dvasios, todėl įvairiais draudimais stengiamasi išvengti susidūrimo su jomis. Kaip mirusiųjų kulto padarinys išliko tikėjimas, kad advento metu ir per Kūčias suaktyvėjančios ir protėvių vėlės, jos galinčios daryti, didelį poveikį gyviesiems, atskleisti jiems ateities paslaptis. Tad tuo laikotarpiu buvo buriama ir spėliojama apie vedybas, mirtį, būsimą derlių.
[nuotr. vakaruvejai.com]
Krikščionybė šiandien suformavo požiūrį, jog Vėlinės, adventas ir Kūčios – liūdnas, niūrus, rimties laikotarpis, tačiau pagoniški liaudiški papročiai jį nustelbia šalia rimties ir susikaupimo egzistuojančiu jaunatvišku žvalumu, viltimi, optimizmu, erotika – Saulės laukiama su apeiginėmis linksmybėmis.
Anot Vytauto Lukšo, žvelgdami į mitinį laiką galėtume paminėti pirmąją rašytinę lietuvišką poemą „Metai“. Kristijonas Donelaitis kilęs iš kultūrinės aplinkos, kurioje šalia dar jaunos krikščionybės klesti žemdirbių praktikuojama gamtos ciklų religija. Žiema jo apibūdinama kaip senatvės ir rūpesčių laikas, kova už išlikimą, džiaugiamasi kiekviena diena, jaunystė siejama su pumpuru ir pavasariu, o senatvė ir žilė – su žiema. Leliumų laikas – pasaulio griūties laikas. Baltų ir slavų kalbose pasaulis/svietas siejamas su Saule ir šviesa – jis priklauso dangaus ir šviesos dievybei, kuri ir įvardijama Dievu, sakmėse ji tiesiogiai ir tapatinama su pačiu dangumi. Per Kūčias mus su dovanomis aplanko pats Dievas Senelis arba Meška ar kita gauruota būtybė, kurios kailyje slypi sėkmė ir vaisingumas: juo persirengia šeimos vyresnysis – senolis, tėvas, motina. Slavų tautosakoje jis dar vadinamas Seniu Šalčiu. Mūsų stebuklinėse pasakose taip pat veikia pasaulio tvarkos tikrintojas Šaltis: teisiuosius apdovanojantis, nevykėlius nubaudžiantis. Tačiau sunku jį priskirti vienai dievybei: tai gali būti etiologinių sakmių Dievas, užbaiginėjantis pasaulio kūrybą, klajojantis po žemę ir mokantis žmones.
Trumpiausios dienos ir saulės grįžimo švenčių apeigos pradėjo formuotis tada, kai žmogus dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių, nežinojo, dėl kokios priežasties dienos trumpėja, o paskiau pradeda ilgėti. Kai pastebėdavo, kad diena pradeda ilgėti, pradėdavo švęsti džiaugsmingas saulės sugrįžimo šventes. Prasidėdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima sudėtingų apeigų, magiškų veiksmų, burtų, aukų ir t. t. Ji buvo vadinama kūčiomis (gruodžio 24 d.) Šis pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų. Lietuvių kūčios, baltarusių kutia, graikų kukkia reiškė pagamintą iš įvairių grūdų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų prosenių vėlėms.
[nuotr.sekunde.lt]
Pasiruošus šventėms, vykdavo apeiginis prausimasis. Pirmiausia vyrus, nusirengusius iki juosmens, prausdavo šeimininkės arba merginos, po vyrų prausdavosi moterys. Šiam papročiui išnykus, kūčių dienos pavakaryje žmonės prausėsi pirtyse ar kubiluose. Praustis skubėjo, nes tikėjo, kad kas pirmas nusipraus, tas pirmaus laukų darbuose. Senų senovėje šis nusiprausimas turėjo magišką nusivalymo reikšmę ne tik materialine, bet ir moraline prasme. Jis privalėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, suteikti sveikatos, nukreipti įvairias nelaimes, piktąsias dvasias ir pan. Žmonės susitaikydavo su susipykusiais kaimynais, dovanodavo skriaudas savo priešams. Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus vakarinei žvaigždei. Visi atsistoja, o šeimininkas ar vyresnis taria šventus žodžius, laužia ir dalija „Kūčių duoną“. Visi geria iš vieno indo apeiginio alaus. Žemynėliaunama ir palabinama. Kūčia – svarbiausias šventos vakarienės valgis, skirtas ir protėvių vėlėms.
Kaime „Kūčių duona“ buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris.
– Kas čia eina?
– Čia prašos ponas Dievas su kūčele.
Tuomet eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie Kūčių stalo. Duonos įnešimas gyvenamojo namo vidun, atliekant apeigą Dievo vardu galėjo simbolizuoti Ano pasaulio jėgų garantuojamą skalsos atėjimą į tuos namus.
Kalėdomis prasidėdavo šventvakariai. Jau 1618 m. užfiksuota, jog „per 12 vakarų, einančių po Kalėdų, lietuviai ilsisi, nedirbdami jokių darbų“, o jaunimas linksminasi. Jau gruodžio 21 dieną prasideda žiemos saulėgrįža. Saulė pajuda iš apmirimo ir pradeda naują kelionę, kasdien pakildama vis aukščiau. Stengiamasi, kad visą kalėdinį metą namuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės.
Tekstas paruoštas naudojant šiuos šaltinius:
Vytautas Lukšas, straipsnis „Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija (I)“. http://alkas.lt/2010/11/28/veliu-laiko-advento-ir-kaledu-mitologija-ivadas-i/ [žiūrėta 2018 12 05]
Norbertas Vėlius, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, IV, p. 160. (šaltinis nurodomas aukščiau minėtame straipsnyje).
Čepienė Irena, Kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos. Lietuvių etninės kultūros istorija. Kaunas „Šviesa“, 1995.
Dundulienė Pranė, Kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos. Trumpiausių dienų ir saulės grįžimo švenčių apega. Lietuvių etnografija. Vilnius „Mokslas“, 1982.
Trinkūnas J. Baltų tikėjimai. Lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. Diemedžio leidykla, Vilnius. 2000.