+51 C ARBA NEUŽMIRŠTAMI ĮSPŪDŽIAI
Vasara – tarsi Lietuvoje nežiemojantis paukštis – niekas nepastebi, kada ji įneša į mūsų namus šilumą ir kada ateina laikas su ja atsisveikinti. Kiekvienas vasarą praleidome savaip – vieni kaime basi braidėme po rasą, antri Palangos paplūdimyje lepinomės šiemet mus dosniai apdovanojusios saulės spinduliais, kiti nutarėme aplankyti dar nematytus pasaulio kampelius. Tai nesvetima ir dviems Utenos kultūros centro kolektyvams – vaikų popchorui„Decima“ ir šokių ir dainų ansambliui „Vieversa“. Jie, vadovaujami Robertos Macelienės („Vieversa“), ir Gražinos Kapčiuvienės („Decima“), rugpjūčio 7–19 dienomis, „pasikaustę“ lietuvių liaudies šokiais bei dainomis, išvyko į saulėtojoje Graikijoje vykusį festivalį „The child‘s smile – the future of the world“.
Po ilgų repeticijų pagaliau išaušo ta lauktoji rugpjūčio septintoji! Šiaip ne taip sutalpinę lagaminus, daiktais apkrovėme autobusą. Linksmai pajudėjome nuo kultūros centro kiemo, kur mus išlydėjo ir sėkmės ilgoje kelionėje palinkėjo Utenos kultūros centro direktorė Asta Motuzienė. Pirmoji diena praslinko gana greitai, nes visi degė noru kuo daugiau pamatyti, sužinoti, atrasti.
Budapeštas
Vos tik pramerkę akis išvydome patį didžiausią ir nuostabia architektūra pasižymintį Vengrijos miestą Budapeštą. Kadangi Budapešte gyvena apie 2 mln. žmonių, miestas yra suskirstytas į dvi dalis – Budą ir Peštą. Nieko nelaukę nusprendėme „šiek tiek pasivaikščioti“ ir pereiti iš vienos miesto dalies į kitą. Ilgai trukusi mūsų kelionė iki Pešto dalyje esančių Karališkųjų rūmų atsipirko su kaupu. Nuostabios skulptūros, fontanai bei pastatai traukte traukė mūsų žvitrias akis, tad nusifotografuoti tiesiog buvo būtinybė. Pabuvoję Karališkųjų rūmų kieme sumąstėme pasiekti dar didesnių aukštumų, t.y. lipti į miesto centre stūksantį Gelerto kalną. Sunkiai pasiekę pačią viršūnę likome priblokšti. Tarsi ant delno mums atsivėrė puiki Budapešto panorama. Pagaliau atėjo metas šiek tiek prisėsti ir pailsinti kojas, bet dabar nėra kada ilsėtis, laukia dar tolima kelionė, tad viskas prieš akis.
Atėnai
Po įspūdingos ekskursijos Budapešte, dienelę pailsėję prie šiltosios Egėjo jūros, atvykome į baltąjį Olimpinių žaidynių ir Akropolio miestą – Atėnus. Išlipus iš autobuso mus pervėrė nežmoniškas karštis. „42 laipsniai“ – surėkė kažkas, einantis mūsų grupės gale. Su vandens buteliukais rankose, besigrožėdami Graikijos sostine, priėjome patį miesto simbolį – įspūdingąjį Akropolį. Apakę nuo jo didumo bei galybės su smalsumu kilome į kalvą. Pasiekę viršūnę, išvydome nenusakomo grožio tvirtovę ir puikią Atėnų miesto panoramą. Įspūdingoji Atėnės šventykla, milžiniški Akropolio vartai, žymiausioji Panteono šventykla visam gyvenimui įstrigo mūsų atmintyje. Nusivarę nuo kojų, dalindamiesi įspūdžiais ir laukdami naujų, grįžome į autobusą.
Serres
Ilgai keliavę po Europą pagaliau pasiekėme savo galutinį tikslą – Serres priemiestį, kur ir turėjome apsistoti. Nepastebėjome kaip greitai sutemo, kai pirmąjį vakarą vykusioje diskotekoje, turėjome progą susipažinti su visais renginio dalyviais. Greit suradome bendrą kalbą su labai draugiškais graikais, rumunais bei azerbaidžaniečiais. Dar keletą dienų pasivažinėjome iki karštųjų Graikijos paplūdimių, ten lepinomės +51 C karščiu. Bet mes ne tik šėlome vakarėliuose, o taip pat rimtai repetavome bei koncertavome. Džiaugiamės, kad palikome gerą įspūdį apie Lietuvą. Likome sužavėti ir kitų šalių liaudies šokiais bei dainomis, kurių vėliau mus mokė patys renginio dalyviai. Linksmai praleidę laiką Graikijoje, netrukus turėjome ruoštis kelionei namo.
Aukštieji Tatrai
Grįžinėdami namo sustojome Bulgarijos bei Serbijos sostinėse, kuriose išvydome daug architektūros paminklų bei sutikome labai draugiškų žmonių. Tačiau iš kelionės namo labiausiai įstrigo Slovakijoje stūksantys Aukštųjų Tatrų kalnai. Keltuvais pakilę beveik į 2 km aukštį nustėrome išvydę neapsakomą grožį. Didybe ir nuostabiais peizažais mus užbūrė Slovakijos šiaurėje esantys kalnai. Visi suskubome fotografuotis šalia tyvuliuojančio kalnų ežero ar prie srauniai sruvenančio upelio, nusidriekiančio, atrodo, per visą horizontą. Ne vienas perėjęs akmenų takeliu, kuris nusitęsia aplink ežerą, skundėsi plyšusiomis basutėmis, bet tai buvo ne taip ir svarbu žinant, kiek daug čia galima pamatyti. Nuostabi kalnų augmenija ir nenusakomi vaizdai nepaliko nė vieno abejingo, todėl pasižadėjome, kad atvyksime čia dar kartą.
Pabaigai…
Visų keliavusiųjų vardu norime nuoširdžiai padėkoti kolektyvų vadovėms Robertai Macelienei ir Gražinai Kapčiuvienei , be kurių nebūtų buvę nei šios kelionės, nei neužmirštamų įspūdžių, nei naujų draugų. O dabar visi su nerimu lauksime kitų kelionių.
„Decimos“ dainininkai –
Dovilė Bikelytė
Paulius Čyvas