Šokių ir dainų ansamblis “Vieversa”

Šokam, grojam ir dainuojam,
Sava darbelius linksmai rakuojam.

Esam pačio gražiausio Rytų Aukštaitijos krašto vaikai, nuo mažų dienų šokantys Utenos kultūros cento šokių ir dainų ansamblyje „Vieversa“.

Ansamblio ištakos- 1980m. Robertos Macelienės suburta vaikų šokių studija, 1996m. išaugusi į tautinių šokių ansamblį „Vieversa“, dabar jungianti per 130 dalyvių. Vadovė dirba su 4 šokėjų grupėmis: jauniesiems iš jų 5 metai, vyriausiems- 19. Ansamblyje yra vokalo vaikų ir suaugusiųjų grupės, jungiančios apie 30 dalyvių. Ansamblio programoje- įvairių Lietuvos regionų liaudies šokiai, žaidimai, rateliai, dainos. Kas du metai savo mieste ansamblis „Vieversa“ rengia tarptautinį vaikų ir jaunimo tautinių šokių festivalį „Po vasaros dangum“

Šokti gali kiekvienas, nepaisant jo fizinių duomenų ir muzikinių gabumų. Noriu padėti vaikams suvokti savo gabumus, paversdama repeticijas kūrybiniu tapsmu, projektu. Stengiuosi skiepyti vaikams poreikį šokti, kad tas noras išliktų visą gyvenimą, kad tai taptų jų laisvalaikiu, kad žmogus mokėtų susieti kūno plastiką su muzikos pajautimu, kad mokytųsi estetinės ir sceninės kultūros, skatinu juos pažinti lietuvių ir pasaulio šokius, nuolat tobulėti.
Roberta Macelienė

Kolektyvo laimėjimai, apdovanojimai, prizinės vietos:
1996 m. Lietuvos vaikų ir moksleivių tautinių šokių konkurse „Aguonėlė“ I vieta
2000 m. Konkurse „Aguonėlė“ I laipsnio diplomas
2001 m. Klaipėdos šokių ansamblių konkurse „Klumpakojis“ I vieta
2003 m. Lietuvos televizijos projekte vaikams ir jaunimui „Mažųjų žvaigždžių valanda“ I vieta
2003 m. „Mažųjų žvaigždžių valandos“ kalėdinis filmavimas
2004 m. Lietuvos moksleivių tautinių šokių konkurso- festivalio „Aguonėlė“ I laipsnio diplomas
2004 m. Aukso Paukštė – metų nominacija – geriausiam dainų ir šokių ansambliui ir vadovui
2005 m. Tarptautiniame konkurse Llangollende (Anglija) IV vieta
2008 m. Konkurse „Aguonėlė“ I laipsnio diplomas

Tarptautiniai festivaliai, kuriuose dalyvavo ansamblis „Vieversa“:
Estija, Latvija – 1996, 1998, 2000, 2004, 2006, 2009
Italija – 2001, 2008 (Sardinija)
Portugalija – 2002, 2006
Sankt Peterburgas (Rusija) – 2002
Vengrija – 2003, 2009
Turkija – 2004, 2005, 2007
Didžioji Britanija – 2005
Ukraina – 2005, 2008
Bulgarija – 2006
Makedonija – 2007
Čekija – 2008
Kipras – 2009
Graikija – 2010
Prancūzija – 2010
Tunisas – 2010
Turkija, Latvija – 2011
Sicilija, Ispanija – 2012
Italija, Latvia, Makedonija – 2013

Ansamblio vadovė ir vyriausioji choreografė – Roberta Macelienė
Vokalinės grupės vadovė – Onutė Aleknavičienė
Akomponiatorė – Laisvida Pakenienė

Utenos kultūros centras,
Aušros g. 49, Utena
Tel.: 8 614 29978

Karščiu alsuojančios atostogos
Italija – šalis, kurioje gali pasivyti arba pralenkti laiką, užmiršti visus savo rūpesčius ir pasimėgauti tikromis, karščiu alsuojančiomis atostogomis. Jei Lietuvoje vasara jau baigiasi, Italijoje dar gali išsitiesti prieš kaitinančią saulutę ar įmerkti kojas į šiltą jūrą. Tačiau vieta, į kurią norėtume sugrįžti, kurią dažnai sapnuojame naktimis ir kuri paliko didžiausią įspūdį – Sicilija. Tos pačios pamiltosios Italijos piečiausias taškas.
Į šį legendomis apipintą kraštą ir 17-tą „Citta di Vita“ festivalį rugpjūčio 13 dieną išvyko Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblis „Vieversa“, vadovaujamas Robertos Macelienės.
Kaip ir kiekvienoje kelionėje, vykdami į festivalį, pakeliui aplankėme įvairius miestus. Šios išvykos metu mums teko pabuvoti Vienoje, Romoje, Neapolyje, Pompėjoje, Venecijoje, Karlovy Vary ir keliuose Sicilijos miestuose: Vita, Palerme ir Trapani.
Viena iš įsimintiniausių vietų – Roma. Čia, žymiosios legendos apie vilkę mieste, tarp besipinančių renesanso, baroko, klasicizmo ir kitų stilių, supratome, kokį įspūdingą architektūrinį paveldą regime. Pamatytas garsusis Viktoro Emanuelio II paminklas, Palatino kalvos griuvėsiai, prieš šimtmečius pastatytas, tačiau gyvybės purslais trykštantis Trevi fontanas, nepaprasta Koliziejaus didybė ir kiti architektūriniai objektai visiems paliko gilų įspūdį. Aplankėme Romos vakarinėje dalyje esantį anklavą, popiežiaus rezidenciją, miestą-valstybę – Vatikaną. Vos patekus į didžiausia ir puošniausia laikoma Šv. Petro baziliką, kūnu perėjo pagaugai. Čia tvyrojo ramybės, gerumo jausmas, o užkopus į bazilikos kupolo viršūnę, prieš akis atsivėrė didinga Vatikano ir Romos panorama.
Apsigyvenę Vitos miestelyje, dienas leidome turistaudami žymiuosiuose Sicilijos miestuose, ragaudami tikrų itališkų picų, gardžių makaronų, gurmaniškųjų ožkos pieno desertų – Kanoli, mėgaudamiesi plūduriavimu sūrioje Tirėnų jūroje. Vakarais pristatydavome lietuvių liaudies šokius ir dainas koncertuose, į kuriuos susirinkdavo ne tik aplinkinių miestų gyventojai, bet ir brazilai, italai ir argentiniečiai. Jie festivalyje pateikė programas su savo šalių tautiniais šokiais ir dainomis. Mums kiek neįprastas, o Italijoje populiarus, vietiniams gerai pažįstamas naktinis gyvenimas, tad po koncertų visi dalyviai susirinkdavo į mokyklos, kurioje gyvenome kiemelį, tomet kiekvieną išjudindavo skambūs sambos ir čiačios ritmai, o prieš einant ilsėtis susėsdavome į ratelius, kuriuose muzikantai skambindavo gitaromis, mušdavo būgnus, grieždavo smuikais, dainininkai niūniuodavo skambias melodijas, o šokėjai mokėsi kitataučių rodomų žingsnelių. Džiaugiamės, kad suradome draugų iš Pietų Amerikos ir Italijos, su kuriais paskutinį vakarą keitėmės tautiniais kostiumais, o ryšius palaikome iki dabar. Tikimės, jog ateityje susitiksime tarptautiniame festivalyje ir laiką praleisime taip pat smagiai, kaip tai padarėme Sicilijoje.
Etna – didžiausias veikiantis ugnikalnis Europoje, įsikūręs Sicilijos saloje. Mums, kaip ir daugeliui turistų, Etna buvo labiausiai norima pamatyti vieta Sicilijoje. Vulkanas mūsų nenuvylė. Vis dar sunku patikėti, jog kilome, be baimės vaikštinėjome ir aplinkiniams keleiviams rodėme neseniai išmoktus argentinietiško tango žingsnelius ant kažkada rusenusių ir išsiveržusių kraterių. Dabar suprantame, kodėl sakoma, jog pabuvoti Sicilijoje ir nepamatyti garsiosios Etnos, ko gero, būtų „nuodėmė“.
Pamatyti miestą iš begalės salelių, sujungtų keturiais šimtais tiltų, kiekvieno, bent jau tikro romantiko svajonė. Mes Venecijos žavesiu grožėjomės jau keliaudami atgal į Lietuvą. Šimtas penkiasdešimt mieste esančių kanalų, šypsenos veiduose, turistų šurmulys, gražios moterys ir merginos, begalės įsimylėjėlių, liūliavimas gondolos valtyje, vardinės rūbų parduotuvės, garsusis žuvies turgus, dešimtys suvenyrų krautuvėlių, siauros gatvelės ir, kur bepasisuksi, ten vanduo… Kaukėtoji Venecija, tu nuostabi!
Paskutinė mūsų sustojimo vieta – grožiu užburiantis kurortinis Čekijos miestelis Karlovy Vary. Šis miestas garsėja dvylika karštų mineralinių šaltinių, kurių vanduo naudojamas gydymui. Mineralinio vandens ragavimas mums buvo lyg pramoga, kadangi vanduo siekė +70 laipsnių karščio, o paties karščiausio šaltinio – Geizerio – vanduo naudojamas ne vien gėrimui, bet ir vonių procedūroms. Taip pat miestelyje turėjome galimybę išsimaudyti atvirame terminiame baseine. Karlovy Vary džiaugėmės ramybe, sutvarkyta aplinka ir žydinčiais parkais, todėl jis mums paliko labai gerą įspūdį.
Norime nuoširdžiai padėkoti vadovams, suteikusiems progą nuvykti į svajonių šalį – Italiją, pamatyti nepaprastus gamtos ir žmogaus sukurtus stebuklus, susirasti taip pat stipriai muziką, dainą ir šokį mylinčius bendraminčių ir turėti pačią geriausią vasarą…

2012 m.

Derlingi „Vieversos“ metai

2012 m. Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansambliui „Vieversa“ buvo gausūs darbais ir turtingi apdovanojimais.Todėl vadovų vardu norėčiau padėkoti visiems ansambliečiams – šokėjams, dainininkams, muzikantams – už jų atsakingą darbą repeticijų metu, už kantrybę, už susiklausymą puoselėjant tautinį meną. Taip pat norėčiau padėkoti Seimo narei M. Petrauskienei, buvusiam LR Seimo nariui E. Pupiniui, rajono savivladybės merui A. Katinui, pavaduotojui V. Valinčiui, Kultūros centrui, UAB „Alauša“ už moralinę ir materialinę paramą organizuojant tarptautinį festivalį „Po vasaros dangum“ ir dalyvaujant tarptautiniuose festivaliuose Ispanijoje ir Sicilijoje. Dėkoju dalyvių tėveliams už jų rūpestį, meilę, atsakomybę, ištartą gerą žodį. Linkime, kad Jūsų asmeniniame gyvenime visada klestėtų gėris, kad visus Jūsų darbus lydėtų sėkmė.
2011 m. spalio mėn. nuskambėjus Kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ 15-mečio šventės paskutiniams akordams panirome į naujus projektus, koncertus, festivalius. Ansambliui svarbiausias apdovanojimas – respublikinis vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblių konkursas „Aguonėlė“, kuriame už savo programą buvome apdovanoti I laipsnio diplomu ir pelnėme laureato vardą. Šis konkursas organizuojamas kas keturi metai, todėl labai atsakingai ruošėm programą, kad ji būtų ir įdomi, ir turininga, ir atspindėtų mūsų krašto puoselėjamas tautinio meno tradicijas.

„Vieversos“ ansamblis šiais metais dalyvauja tarptautiniame projekte „Baltas Paukštis virš Aukštaitijos ir Latgalos“. Dirbome ir ilsėjomės stovykloje su latvių šokių kolektyvu „Gaida“ ir paruošėme bendrą koncertą Alantoje.
Respublikinėje Moksleivių dainų šventėje dalyvavo virš šimto mūsų ansamblio šokėjų ir dainininkų.
Gegužės mėn. ansamblis paruošė naują programą Šeimos dienai ir suorganizavo tarptautinį festivalį „Po vasaros dangum“, kuriame dalyvavo svečiai: Čiuvašijos Respublikos vaikų šokių ansamblis „Suvariata“, lenkų šokių ansamblis „Perla“ iš Nemenčinės, Preilių m. šokių ansamblis „Gaida“, Švenčionių meno mokyklos šokių ansamblis „Aukštaitukas“. Ansamblio dalyviai aktyviai dalyvauja ir Kultūros centro renginiuose.

Roberta Macelienė
Ansamblio meno vadovė ir choreografė

2013 m.

Vasarą pasitinkame Europoje

Ankstų gegužės pirmadienio rytą atsikėlėme su dideliu užsidegimu ir noru – juk šiandien išvykstame į Italiją !!! Visi su puikia nuotaika sėdome į autobusą ir patraukėme Lenkijos link. Visą dieną keliavę vėlų vakarą apsistojome Austrijos pasienyje esančiame viešbutyje . Po kelių dienų, praleistų autobuse, Roma mus sutiko su vėsiu ir darganotu rytmečiu. Tačiau to nepabūgome ir sėdę į metro patraukėme miesto centro link. Papusryčiavę pradėjome kelionę po didingą, istoriniais mitais apipintą Italijos sostinę.
Paklaidžioję Romos skersgatviais, įžengėme į Vatikaną, popiežiaus karalystę. Išvydę Šv. Petro aikštę nesupratome kas vyksta, į ją plūdo minios žmonių. Luktelėjus vos 40 minučių didžiuliuose plokščiaekraniuose televizoriuose išryškėjo popiežiaus Pranciškaus veidas, jį tuoj pat pamatėme ir iš arčiau. Toliau kelionę tęsėme Ispaniškų laiptų aikštėje, kuri yra laikoma populiariausia susitikimų vieta Romoje. Paklaidžioję siauromis gatvėmis stabtelėjome prie Trevio fontano. Sklando kalbos, jei įmeti monetą į fontaną, tai reiškia, kad dar sugrįši i Romą. Kelionę užbaigėme įspūdinguoju, galinguoju Romos Koliziejumi, kuris mus užbūrė savo didybe, istorija, privertė susimąstyti apie senosios Romos laikus. Taip pat pamatėme Romos forumą, Piazzą Nanoną, Venecijos aikštę bei Šv. Petro Baziliką. Išmokome pirmąjį Itališką žodį „ciao“ .
Kitos dienos rytą atvykome į Riminį, nedidelį kurortą Italijos pietuose. Įsikūrę patraukėme į miestelį, tačiau ilgai vakaroti negalėjome, nes kitą dieną laukė koncertas. Kadangi degėme noru kuo daugiau pamatyti, vieną iš laisvų dienų aplankėme San Mariną – nuostabią nykštukinę valstybę kalno aukštumoje. Visas dienas mėgavomės gardžiaisiais Italijos patiekalais : garsiąja lazanija, Bolonijos makaronais, pica, skaniausiais desertais. Nors oras nebuvo viliojantis ir šiltas , o jūra netraukė nusimaudyti , mes laiką praleidome nuostabiai.
Po keturių dienų, praleistų festivalio sūkuryje, patraukėme namų link , tačiau grįždami nenuobodžiavome. Tik išvykus iš Rimini jau po keleto valandų užsukome į Milaną – madų sostinę. Jame aplankėme Milano katedrą , mėgavomės miesto grožiu bei nepraleidome galimybės apsipirkti.
Svarbiausias kelionės taškas – Europos parkas, kurio laukėme labai labai… Po ilgos nakties autobuse pagaliau pro langus pamatėme atrakcionų viršūnes. Vandens pramogos , ekstremalūs kalneliai, graži aplinka, linksmi veidai , akį veriantys pasirodymai mus lepino visą dieną. Po devynių valandų nuotykių vėl sėdome į autobusą ir patraukėme Berlyno link.
Berlynas – Vokietijos sostinė – pasitiko blogu oru , bet mažieji šokėjai vis tiek ėjo į didžiausią Europoje zoologijos sodą , o didieji šokėjai susipažino su Berlyno centru ir aplankė parduotuves.
Norime padėkoti savo vadovei Robertai , nes tik ji gali sukelti šypsenas veiduose, geras emocijas, virpesį širdyje išvydus kitų šalių šokį. Labai ačiū Jums už nuostabią kelionę ir įspūdžius.
2013 m.

2014 m.

„Vieversa“ nelėtina tempo

Dainų šventės „Čia – mano namai“ apžiūroje puikiai pasirodęs Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblis „Vieversa“ ir toliau nelėtina tempo – įtemptas repeticijų grafikas, koncertai, išvykos…
Vasario 16 d. šventiniame vakare „Vieversa“pateikė įdomią kompoziciją – pristatė visų Lietuvos etnografinių regionų tautinius kostiumus. Kovo 11 d. minėjime visos ansamblio grupės parengė programą „Užaugs vėl ąžuolai…“ ir energingai įsijungė į Utenos sporto mokyklos 60-mečio šventę.
Kovo 6 d. ansamblis dalyvavo tarptautiniame tautinio meno festivalyje „Suk ratelį pasauliui“, o kovo 7 d. šokių ir dainų ansamblių festivalyje „Saulala riduolėla“.
Visą pavasarį šokėjai sukosi festivalio „Draugai draugams“ rate: koncertavo Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Švenčionyse, Zarasuose, o kovo 14 d. „Vieversa“ draugus sutiko Utenoje.
Ansamblio vadovė Roberta Macelienė aktyviai dalyvauja kultūrinės edukacijos programose, kartu su šokėjais pristato dainų šventės ansamblių vakaro Dzūkiškos ir Aukštaitiškos dalies šokių kompozicijas: Kauno technologijos universitete su ansambliu „Nemunas“, Lietuvos edukologijos universitete su ansambliu „Šviesa“, Mykolo Romerio universitete su ansambliu „Skalsa“, Alytaus kultūros centre su ansambliu „Dainava“.

 

Platūs „Vieversos“ žingsniai šalyje ir pasaulyje

Ilgai dėliojosi mintys apie Taivane 2014 m. Yi-Lan mieste įvykusį tarptautinį vaikų folkloro ir liaudies žaidimų festivalį.

Nuskambėjus 2014 m. Lietuvos dainų šventės „Čia mano namai“ Ansamblių vakaro „Krantai Nemunėlio“ paskutiniams akordams, kurios metu ansamblis „Vieversa“ Aukštaičių dalyje pristatė du naujus kūrinius: P. Velikio dainą „Tulyda kabaldai“ ir R. Macelienės choreografiją ir aikštės kompoziciją „Per suolelį opa!“. Dzūkų dalyje pagal K. Lipeikos išplėtotą lietuvių liaudies muziką šokių ir dainų ansambliai atliko R. Macelienės sukurtą šokį „Voverėlė“.

Atrodo, kad po emociškai stipraus ir gilaus Ansamblių vakaro lyg ir norėjosi poilsio,tačiaus mintyse mes jau krovėmės lagaminus, nes žinojome, kad reikės įveikti 15 000 km ir 6 valandų laiko skirtumą. Į kelionę išvyko 30 ansamblio atlikėjų. Tai 20 vaikų iki 15 metų amžiaus ir suaugusių žmonių grupė, kurioje buvo ir kapelos dalyviai, vertėja V. Vaitiekėnienė, gydytoja N. Vieversienė, Utenos kultūros centro direktorė A. Motuzienė.

Džiaugiuosi ir esu dėkinga visiems kartu vykusiems už tinkamą elgesį, ištvermę ir puikų savo šalies, miesto tautinės kultūros pristatymą.

Taivanas mus sutiko karštu, drėgnu oru, ambasadorių šypsenomis, ypatinga sekundės tikslumu tvarka.Prisitaikėme prie jų reikalavimų, nors pradžioje buvo sunku. Šiame festivalyje ne tik šokome, bet pravedėme ir 4 edukacinius užsiėmimus, kurių metu mokėme folklorinių šokių, dainų, pasakojome apie Lietuvą, Uteną, Lietuvos maistą, klimatą, muizikos instrumentus. Jiems mūsų folkloriniai šokiai ir žaidimai atrodė keistoki ir sunkiai įveikiami. Tačiau buvo gera žiūrėti, kaip jie domisi mūsų kultūra, kaip šiltai priima mūsų edukacines pamokėles. Ypač buvome sužavėti nuvykę į vidurinę mokyklą, kur mus sutiko su sveikinimais ir plojimais. Jie pristatė savo instrumentinį orkestrą, šokėjus. Kartu žaidėme folklorinį žaidimą „Mikita“ su lazdomis, šokome folklorinius šokius „Sėjau rūtą“, „Kalvelį“, „Suktinį“. Džiugu, kai tolimą šalį ir kultūrą suartina vaikų šypsenos ir širdys.

Šokėjos Martynos mintys: „Rugpjūčio 11 d. su „vieversiečių“ komanda iš Vilniaus oro uosto išskridome į tolimą kelionę. Kelionė nebuvo lengva, prasidėjo su nuotykiais. Atskridus į Vieną paaiškėjo, kad lėktuvas į Bankoką yra atšauktas ir reikės laukti 11 valandų iki kito skrydžio. Pernakvoję šalia Vienos oro uosto esančiame viešbutyje, ankstų rytą išskridome. Skrydis truko 10 valandų, kol galiausiai pasiekėme Tailando sostinę. Čia ilgai neužsibuvome ir po 5 valandų laukimo išskridome į Taivaną. Įveikėme 15 000 kilometrų atstumą.

            Koncertai vyko beveik kiekvieną dieną, šokome labai daug ir dideliame karštyje, tačiau nuotaika buvo puiki. Šokome vandens parke, nacionaliniame teatre, meno fabrike. Nors šokome daug, tačiau daug teko ir patiems pamatyti, ir įvairiausių patiekalų paragauti. Vieną iš dienų pristatėme savo šalies vėliavą, tautinį kostiumą, instrumentus, Lietuvos žmones, klimatą ir kt. Taivaniečius vaišinome iš Lietuvos atsivežta duona, sūriu, medumi, jiems dovanojome suvenyrų, mokėme folklorinių šokių. Ypač taivaniečiams patiko klumpės, kurias po kiekvieno koncerto norėdavo ir mūsų nusipirkti.

            Vieną dieną aplankėme žymųjį naktinį turgų, kuriame ko tik nematėme, kokių tik kvapų neuostėme. Turguje labai daug žmonių, vietiniai čia vakarieniauja, valgo tarakonus, kirmeles, įvairiausias nematytas daržoves, perka mums neįprastus produktus. Mums taip pat teko paragauti vaisių ir keletą įdomių taivanieičų mėgiamų patiekalų. Ragavome mangų, ličių, papajų, drakono vaisių, bei vaisių karaliaus durano, kuris pasižymi blogu kvapu ir įdomiu neįprastu vaisiui skoniu. Turgus paliko didelį įspūdį.

            Kiekvieną vakarą vis kita tauta turėjo pristatyti savo šalies virtuvę ir tautinę kultūrą. Vieną iš vakarų mes taip apat kepėme bulvinius blynus, tepėme sumuštinukus su česnaku, vaišinome šakočiu.mLeidome kitų šalių šokėjams pašokti su klumpėmis, pristatėme savo linksmiausius ir įdomiausius šokius. Buvo labai linksmas vakaras, susipažinome su kitų tautų vaikais.

            Vieną iš laisvų dienų vykome į Taipėjų – Taivano sostinę. Ten mus užklupo lietus, kuris nesiliovė iki pat vėlumos, tačiau mes jo neišsigandome ir aplankėme daug įdomių objektų. Pirmiausiai apžiūrėjome didelę budistų šventyklą. Po to nuvykome į Taipėjaus zoologijos sodą, kuris pasaulyje garsėja pandomis bei gyvūnų įvairove. Ten aplankėme pandų namus, koalas ir kitus egzotinius gyvūnus. Vakarėjant ir smarkiai lyjant visi puikios nuotaikos lipome į aukštą kalną, nuo kurio viršūnės atsivėrė nuostabi Taipėjaus panorama, iš didelių pastatų išsiskyrė antras pasaulyje pagal didumą dangoraižis Taipei 101. Į dangoraižį kilome jau sutemus. Iš čia atsivėrė stulbinantys naktinio Taipėjaus vaizdai. Po pilnos įspūdžių dienos grįžome į Yi-Lan.

            Arėjant išvykimui turėjome dar vieną labai įsimintiną dieną. Vietiniai mus nusivežė pažiūrėti kaip gyvena žmonės kaime. Gyventojai mus priėmė labai šiltai, davė patiems pasidaryti medines mašinėles, vaišino vietinių ruoštu maistu. Įdomiausia tai, kad mus susodino į traktoriukus su priekabėlėmis (kuriose sėdėjome) ir išvežė parodyti kaimo. Pamatėme, kaip auga ryžiai, ananasai, taip pat pamatėme didžiulių vorų, egzotiškų augalų. Ragavome pyrago, kuris visai nepanašus į pyragą, o primena žalią gličią košę. Po to važiavome maudytis į vandenyną, kuriame buvo labai didelės bangos ir šiltas vanduo. Tamsaus smėlio paplūdimyje lakstė maži krabiukai. Puikiai praleidome dar vieną dieną.

            Atėjo išvykimo diena, taip pat labai svarbi ir įsimintina. Vakare buvo taip lauktas uždarymo koncertas, kuriam labai ruošėmės, mokėmės taivanietiškų šokių ir juos pristatėme vietiniams. Jiems mūsų pasirodymai patiko, negailėjo plojimų ir šūksnių. Nors ir kaip būtų gaila, po koncerto vykome į bendrabutį susikrauti paskutinių daiktų, atsisveikinome su čia sutiktais draugais, apsikeitėme suvenyrais, nusifotografavome atsiminimui ir naktį išvykome į oro uostą. Viso gero TAIVANE, mes norime čia grįžti ir vėl.

            Viso Taivane, labas Tailande!

            Rugpjūčio 25 dieną atskridome į saulėtąjį Tailandą. Čia mus pasitiko draugiškas gidas, su juo aptarę kelionės po Tailandą planus, tęsėme kelionę toliau. Nuvažiavome į Patają – miestą, kuris pasižymi audringu naktiniu gyvenimu. Vieniems vaikams čia vaikščioti nepatartina. Nepaisant to, mes sutikome labai malonią gidę ir aplankėme dėmesio vertas vietas. Nuvykome į plaukiojantį turgų, kur plaukėme valtelėmis, ragavome tailandietiškų patiekalų, desertų, gėrėme ką tik nuo medžio nuskinto kokoso pieną, sutemus užlipome į aukštą kalną ir grožėjomės naktine miesto panorama. Galėjome apsipirkti ir pavakarieniauti dideliame prekybos centre.

            Praleidę naktį Patajoje, ryte dar spėjome pasimaudyti Kinijos jūroje, aplankėme krokodilų fermą, matėme baltus tigrus, jodinėjome ant dramblių ir puikios nuotaikos iškeliavome į Bankoką. Ten plaukėme laivu Kwai upe, matėme bei maitinome žuvis, vadinamas „katžuvėmis“. Spėjome aplankyti įspūdingus Bankoko karališkuosius rūmus ir keletą šventyklų, o vakare jau keliavome į oro uostą ir ruošėmės kelionei į namus.

            Turėjome puikią ir įsimintiną kelionę. Ačiū visiems, kas vyko drauge. Didelis ačiū mūsų vadovei už kantrybę, ryžtą ir kartu patirtus neišdildomus įspūdžius!“

Už šią kelionę ir didelę patirtį ansamblio dalyvių vardu norėčiau padėkoti tėveliams, kurie pasitikėjo manimi. Už dalinę paramą dėkoju Utenos miesto savivaldybei ir merui A. Katinui, UAB „Utenos vandenys“, UAB „Vidista“, UAB „Utenos šilumos tinklai“, UAB „Dauniškis ir Ko“.

 

Konkursą laimėjo „Vieversa“!

Vasario 7 -ąją Plungės kultūros centro surengtame respublikiniame liaudiškos muzikos ir šokio konkurse  „Šoktinis 2015“ dalyvavo Rokiškio choreografijos mokyklos liaudiškų šokių ansamblis  „Nemunėlis“, Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos tautinės muzikos ir šokių ansamblis  „Ratilėlis“, Trakų meno mokyklos šokių kolektyvas  „Žvaigždūnė“, Alytaus miesto dainų ir šokių ansamblis „Tarškutis“, Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblis „Vieversa“, Panevėžio bendruomenių rūmų vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių ansamblis „Grandinėlė“, tautinių instrumentų orkestras  „Žilvitis“, Klaipėdos jaunimo centro vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblis  „Vijurkas“, Klaipėdos tautinės muzikos ansamblis  „Ralio“, Klaipėdos jaunimo centro vokalo studija  „Vega“, Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių ansamblis „Žirginėliai“. Šoko ir svečiai iš Latvijos Respublikos Tukumo miesto – moksleivių namų kolektyvas „Lustė“. Šokiams akompanavo liaudiškos muzikos kapelos ar liaudies instrumentų ansambliai. Kolektyvai turėjo paruošti 15 minučių šokiais, dainomis, muzika regioną, kuriam atstovauja, atspindinčią programą. Jie buvo vertinami pagal šios programos meninį lygį, repertuarą, sceninę kultūrą, kūrybiškumą ir techniką.

Pagrindiniai konkurso tikslai – vaikų ir jaunimo meninis ugdymas, laisvalaikio įprasminimas, susipažinimas su skirtingų Lietuvos regionų moksleivių šokių kolektyvais bei ansambliais, pristatant jų tautinių kostiumų savitumą, liaudies dainų, šokių, muzikos, instrumentų įvairovę, regioninius ypatumus, liaudies šokio charakteringumo, natūralumo atskleidimą ir populiarinimą.

Konkurso dalyvius vertino profesionali komisija: Leokadija Dabužinskaitė – 2014 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės ansamblių vakaro „Krantai Nemunėlio“ meno vadovė, režisierė, vyriausioji baletmeisterė; Živilė Adomaitienė –Kretingos meno mokyklos mokytoja ekspertė, Pasaulio lietuvių, respublikinių, moksleivių dainų švenčių vyriausioji baletmeisterė, 2012 m. Lietuvos moksleivių dainų šventės šokių dienos „Laiko vaikai“ meno vadovė, būsimos 2016 m. Lietuvos moksleivių dainų šventės šokių dienos „Mano žemė“ meno vadovė; Jolanta Kisielytė -Sadauskienė – chorvedė, dainų švenčių dirigentė, įvairių liaudiškos muzikos konkursų vertinimo komisijų narė, Lietuvos edukologijos universiteto dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ meno vadovė, Lietuvos liaudies kultūros centro vyr. specialistė, 2014 metų dainų šventės ansamblių vakaro „Krantai Nemunėlio“ meno vadovės, režisierės, vyriausiosios baletmeisterės pavaduotoja; Povilas Budginas – pedagogas, ilgametis šokių ansamblio „Suvartukas“ kapelos meno vadovas, parašęs daugybę aranžuočių ir muzikos kūrinių tautiniams šokiams, kurie apdovanoti I ir II laipsnio premijomis ir ne kartą skambėjo Lietuvos dainų šventėse.

Iš visų dalyvaujančių  vertinimo komisija išrinko I, II, III vietų laimėtojus, kurie buvo apdovanoti  specialiais šio konkurso diplomais ir prizais.

Konkurse „Šoktinis 2015“ dalyvavo 70 „Vieversos“ ansambliečių: šokėjų, choristų, kapelos muzikantų. Džiaugiamės, kad Utenos kultūros centro kolektyvas puikiai pasirodė ir užėmė I-ąją vietą. 

 

    Roberta Macelienė

UKC Šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ vadovė

 

Koncertai ir viešnagė Lenkijoje

Balandžio 16–19 dienomis Utenos kultūro centro šokių ir dainų ansamblis „Vieversa“, dainavimo studija „Decima“ ir mokyklos-darželio „Varpelis“ 4 kl. mokiniai dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos kultūrinių mainų programoje „Pavasario pasaka Tatruose“.

Šios programos tikslas pristatyti Lietuvos tautinę kultūrą, dainas, šokius, muziką ir susipažinti su kaimyninės Lenkijos istorija, kultūra, tradicijomis ir gamta.

Balandžio 16-osios popietę atvykę į Veličkų druskų kasyklas susipažinome su šiuo paminklu, 1976 m. įtrauktu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus. Įspūdingas reginys, kai nusileidi į 67 metrų gylį ir randi iš druskų sukurtą bažnyčią. O kiek džiaugsmo buvo visiems, kai leido laižyti sienas, nes 1 kg druskų įskaičiuotas į mūsų nupirkto bilieto kainą.

Atvykę į Pono Jozefo svečių namus radome garuojančią vakarienę ant šventiškai padengtų stalų. Po to organizatorius Denisas pravedė įspūdingą diskoteką vaikams, kurioje šėlo vaikai ir suaugę.

Kitą dieną Novyj Targo kultūros centre vyko koncertas, kurio metu susipažinome ir pasikeitėme suvenyrais su šio kultūros centro šokių ir dainų ansambliu „Mali Swarni“. Aplankėme įspūdingą namą „Aukštyn kojomis“, maudėmės terminiame baseine, kuris pastatytas ant terminių versmių, jame vanduo sušyla virš 30oC.

Kitą dieną susikrovę lagaminus į autobusą patraukėme Krokuvos link, o ten, lydimi organizatorių Deniso ir Almos bei gido Karolio, susipažinome su Krokuvos senamiesčiu, Karalių rūmais, Turgaus aikšte, Jogailaičių universitetu ir kt. Po to lankėmės Vavelio pilyje, istorinėje Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencijoje.

Krokuvoje kvepia pavasariu, žydi magnolijų medžiai, hiacintų ir raktažolių lysvės. Grįžome pilni įspūdžių, emocijų ir su nauju vėju įsiliesime į koncertus Utenoje.

                                                Roberta Macelienė

                                    UKC šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ vadovė

Koncertinė ir pažintinė kelionė

Neseniai UKC  šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ vyresniųjų grupių šokėjai grįžo iš tarptautinio festivalio Juodkalnijoje. Festivalyje dalyvavo 9 kolektyvai iš Bulgarijos,  2 – iš  Slovakijos,  po 1 – iš Graikijos ir Lietuvos.

Keliaudami aplankėme Vengrijoje Balatono ežerą. Legendomis apipintas ežeras yra vienas didžiausių vandens telkinių Europoje. Jis kasmet sutraukia gausybę turistų ne tik iš šalies, bet ir viso žemyno. Ežeras užima beveik 600 kv. km plotą ir nusidriekia per šalį net 77 km, o vidutinis jo gylis tesiekia 3 m. Maudytis jame galima nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, nes vanduo ežere labai greitai įšyla. Pasakojama, kad Balatono ežero dugne yra bažnyčia, prie kurios sėdi ir verkia mergaitė. Jos ašaros maitina ežerą, ir kol ji verks, tol Balatone bus gausu vandens. Kitoje legendoje sakoma, kad Balatono ežeras atsirado piemeniui beganant avis. Žaliuojančioje pievoje vyras rado ir pakėlė keistos formos akmenį. Toje vietoje išsiveržė šaltinis ir taip atsirado garsusis ežeras.

Plitvice ežerų nacionalinis parkas – tai Kroatijos pirmasis nacionalinis parkas įsteigtas 1949 m., kuris apima 296,85 kv. km. Parkas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 1979 m., pripažįstant jį kaip išskirtinio kraštovaizdžio gamtos stebuklą. Parke gausu krioklių, ežerų, miškų ir didžiulė gyvūnijos įvairovė. Ežerai yra gerai žinomi dėl jų skiriamųjų spalvų, nuo žydros iki žalios, pilkos arba mėlynos spalvos. Spalvos nuolat keičiasi priklausomai nuo mineralų arba organizmų kiekio vandenyje ir saulės spindulių kampo. Šešiolika ežerų, kurie sudaro natūralių tvenkinių travertinas, yra suskirstyti į viršutinius ir apatinius. Aplink ežerus maždaug aštuoni kilometrai kelių ir medinių pėsčiųjų takų yra prieinami lankytojams. Parkas yra centrinėje Kroatijoje, Rytų kalnų regione Lika-Seni apskrityje. Plitvice ežerai yra pripažįstami kaip stebinantis gamtos paminklas skirtas džiaugtis dabartinei ir ateities kartoms
Juodkalnijoje gyvenome Budva mieste. Tai Juodkalnijos turizmo sostinė, teatrų, festivalių, muzikos, intelektualų miestas. Budvos senamiestis – ,,mažasis Dubrovnikas“ – Venecijos laikų palikimas. Tai XV a. tvirtovė, apsupta aukštomis gynybinėmis sienomis. Į senąjį miestą yra keli įėjimai – vartai. Pačiame mieste – siauros gatvelės, maži restoranėliai, jaukios parduotuvėlės, senos bažnytėlės. Į abi puses nuo Budvos besidriekiantys paplūdimiai yra vadinami Budvos Rivjera. Budva garsi ir dėl savo naktinio gyvenimo, pajūrio promenados naktiniuose klubuose.
Kroatijoje gyvenome gražiuose apartamentuose Starigrad-Paklenica. Čia buvo ir daugiau lietuvių. Lipome į kalnus kur buvo filmuojamas kinas „Vinetu“. Paklenicos nacionalinis parkas įkurtas 1928 metais Velebitų kalnų grandinėje, kuri palei Adrijos jūrą Kroatijoje driekiasi daugiau nei 150 km. Pats Paklenicos nacionalinis parkas yra įsitaisęs tarp Marasovičiaus gyvenvietės šiaurinėje dalyje iki aukščiausių Velebito kalnų viršūnių  – Vaganskio, Babino ir Sveto brdo –pietuose. Tai yra seniausias parkas Kroatijoje. Užima vos 96 kv. km, bet kiekvienais metais pritraukia šimtus tūkstančių lankytojų. Pradžioje pagrindinis takas veda palei vakarinę kanjono pusę viena kryptimi, bet po dviejų valandų nesudėtingo kopimo galiausiai išsišakoja: vienas takelis nuvinguriuoja toliau palei Didįjį tarpeklį, kitas pasuka link vieno kalno viršūnės, kur maždaug 550 metrų aukštyje rasite įėjimą į Manitos urvą (Manita peć). Manitos ilgis siekia vos 175 metrus, o aukštis – iki 38 m, bet sakoma, kad tai gražiausias Velebito kalnų urvas, todėl pakilt į jį neatsisakom. Kelias link urvo kiek statesnis nei prieš tai vedęs, tačiau nesudėtingas. Kelionėje užtrunkame apie valandą.
Taip pat aplankėme Dubrovniką. Dubrovnikas – gražiausias miestas prie Adrijos. Dubrovnikas priklauso pasaulio istorijos-kultūros paminklų aukso fondui ir yra globojamas UNESCO. Tai garsiausias pietų Kroatijos kurortas. Čia švelnus Viduržemio jūros klimatas, nuostabi gamta (pušynai, kiparisų ir laurų giraitės). Dubrovniko papuošalas – netoliese išilgai jūros pakrantei išsibarsčiusios salos, į kurias organizuojamos ekskursijos. Už miesto pajūry – daug nuostabių, žalumoje skendinčių įlankėlių, kur įsikūrę daugybė turistinių kaimelių. Miestas garsus savo mokslo ir kultūros įstaigomis: verta aplankyti Dubrovniko dailės galeriją, jūreivystės muziejų, etnografinį krašto muziejų, Soborą, miesto globėjo šv. Blazijaus cerkvę. Kasmet vasarą čia vyksta įvairūs tarptautiniai festivaliai. Jis traukia ir sportininkus. Ištisus metus Dubrovnike vyksta įvairios tarptautinės varžybos.
Zadaro miestas yra Kroatijos miestas tarp Rijeka ir Splito, netoli nuo Šibenika. Tai kelis tūkstančius metų buvusi Dalmatijos regiono sostinė. Zadaras vis dar išsaugojęs labai seną siaurų ir žavingų miesto gatvių tinklą, taip pat Romos forumą, datuojamą I a. po Kr. Zadaras taip pat gerai žinomas, kaip turintis patrauklių romėnų bažnyčių. Per visą žmonijos istoriją  Zadaras buvo pagrindinis Kroatijos ir Dalmatijos kultūros centras, čia buvo įsteigtas pirmasis Kroatijos universitetas (1396) bei pirmasis kroatų laikraštis.
Splito miestas ir jo atsiradimas siejamas su Romos imperatoriaus Diokletiano rūmų pastatymu. Tačiau istoriniai tyrinėjimai bei atrasti įrodymai, leidžia manyti, kad dar seniau čia buvo įsikūrusi graikų kolonija. Splitas – didžiausias ir svarbiausias miestas Dalmatijoje. Įsikūręs Adrijos jūros pusiasalio rytinėje pakrantėje. Splite yra gausu bažnyčių, muziejų ir paminklų.
Kroatijos Adrijos jūros centrinėje dalyje yra atskira ir ypatinga salų grupė, vadinama Kornati. Dėl išskirtinio kraštovaizdžio grožio, įdomios geomorfologijos, pakrantės įvairovės ir ypač turtingos jūrų ekosistemos bioįvairovės 1980 metais Kornati salynas buvo paskelbtas nacionaliniu parku. Kornati archipelagas (salynas) susideda iš 150 salų, išsidėsčiusių palei daugiau nei 320 kvadratinių kilometrų plotą.

Laisvida Pakenienė

„Vieversos“ edukacinė pamoka

2016 m. spalio 12 d. koncertavome Utenos specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame

centre. Šios mokyklos vaikus sveikinome su atėjusiu rudeniu, užminėme jiems šokių ir

dainų mįsles, dovanojome savo rankomis padarytus atvirukus-sveikinimus.

 

Draugų koncertas „Augame. Kylame. Skriejame“